Baltic Self: archetypical features of resistance fight in the unknown organ music of the Soviet times (T. Makačinas "Prayer for Lithuania”, P. Vasks "Musica serva”)

Straipsnyje iškeliama aktualaus fenomeno kūryboje – archetipo – reikšmės ir poveikiai. Šiuo atveju – tai archetipų visumos muzikoje Savasties dramaturginė koncepcija ir jos rezistencinis pobūdis nežinomuose sovietmečio vargonų kūriniuose. Straipsnyje siekiama apibrėžti Savasties baltiškąją amplitudę, jos parametrus, simboliką, ženklus, leitmotyvinę dramaturgiją. Išryškinama laiko tendencija ir poveikis Savasčiai: politinės tikrovės – okupacijos Baltijos šalyse išgyvenamas laiko deformacijos fenomenas, jo sukeliami rezistenciniai impulsai ir poreikis įveikti pasąmonėje susitelkusių išstumtųjų vaizdinių blokavimą. Todėl baltiškajai Savasčiai yra esminė tamsos ir šviesos antinomija, proveržiai, kova ir atitinkamai projektuota leitmotyvinė stilistika. Nors ideologiškai negalėjusi būti visuomenės gyvenimo dalimi, ši nežinoma vargonų muzika atskleidžia stebėtinai dramatinį Savasties proveržį per antinomijų kovą į Nušvitimą. Tai liudija du „rezistencinės tylos“ – nenuskambėję, bet sovietmečiu sukurti – vargonų kūriniai: Teisučio Makačino „Malda už Lietuvą“ (1980) ir Peterio Vasko „Musica serva“ (1988). Pažymėtina, kad rezistencinis aspektas yra semiotiškai ir muzikologiškai šiek tiek aptartas tik metaforų kalba išskleistoje sovietmečio Baltijos kraštų kompozitorių muzikoje – I. Jankauskienės, R. Gaidamavičiūtės, L. Tamulytės, R. Lampsatis monografijose ir straipsniuose apie B. Kutavičių, O. Balakauską, F. Bajorą, tačiau dar nėra didesnių darbų, skirtų atvirajai rezistencinei dvasiai lietuvių muzikoje. Nors tai lyg labiau susiję su bažnytinės muzikos kūrėjais ir bažnyčių vargonininkais, kunigais (P. Beinariu, P. Šližiu, G. Sakalausku), tačiau egzistavo ir kitas tokios paraštinės kūrybos reiškinys, į kurį ir siekiama atkreipti dėmesį.It is worth noticing in the Baltic organ music the presence of intensive semantic gestures which were ignored earlier but had a great influence on the nations’ consciousness. They tell the existence of the archetypes, according to C. G. Jung, images of collective subconsciousness and the activity in art areas. It is the meaning of experiences, being pushed into subconsciousness and smothered, lying in the layers of memory, independent from the conditions, seeing its activeness, impulses and rush into light. Such is the archetype of all archetypes, the whole with their dramaturgy and structure, the so-called Self (Selbst), manifesting as a way of sacredness in the Baltic organ music. Here the author speaks about two works created in the Soviet times but not publically performed, not outspread, unknown, still existing in manuscripts. It is the 4th sonata by the Lithuanian composer Teisutis Makačinas (*1938) called “Prayer for Lithuania” (1980), based on the repetitive development of the Lithuanian laments, plain and labor songs, writing the harmony of the triads of church chorale into the light. Also, the organ work by the Latvian famous composer Peteris Vasks (*1946) called “Musica serva” (1988) is as if devoted to the restoration of the function of church music, but indeed it is concert modern with free semantics of combative gestures of sonoristics and aleatorics. Both works tell about the Baltic resistance of the archetype Self – struggle with the darkness for survival (call from the depths, laments, prayers, fight fanfares, musical signals of bell din, defecation, rise to brightening, vibrant pulsation of space), the paradigm of transcendental verification. This effused to the Baltic style of sacral minimalism, bell echoes, prayer meditation (A. Pärt, V. Bartulis, I. Zemzaris). But the aforementioned two works open the darkness of resistance struggle, the context of pain and suffering which was not recognised for a long time, unseen, but indeed, radically emphasize especially important parameters of musical signing in the Baltic music